Piešiniai

Pirmumo teisės suteikimas bet kokiam žmogaus sugalvotam kūriniui, priešpastatant daiktą gyvybei, yra klaidingas kelias. Prioriteto pasirinkimas lemia, kokiai dvasiai tarnausime. Garbindami bet kokį žmogaus sukurtą daiktą, jeigu ilgam prie jo prisirišame, pristabdome savo jausmo proto evoliuciją. Tik nuolat visa sąmone vieningajame vienyje alsuodami dangaus ir žemės pasaulio dvasia, teikdami pirmenybę dieviškajai harmonijai, kupinai jausmo proto dvasios, ugdome visiškai sąmoningą dieviškumo jausmą. Siekdami harmoningos santarvės su bet kokia šiame pasaulyje gyvybe alsuojančia dangaus ir žemės sukurta forma, bendraujame su dieviškąja dvasia ir vedame savo sielą teisingu – dieviškumo sampratą ugdančiu – keliu.

Kodėl diena ir naktis, vėjas, lietus, žemės augmenija ir kitos gamtos stichijų apraiškos mums atrodo taip stabiliai egzistuojančios, o mūsų kūnai, turintys jausmo proto ugdomą sąmonę, tokie vienas kitu nepasitikintys ir nepastovūs? Turbūt todėl, kad mūsų sąmonė dar nepajėgi suvokti, jog žmogaus kūno gimimo ir mirimo ciklai yra amžinosios pasaulio stichijų, dangaus ir žemės, kaitos dalis, nesąmoningai kurianti vieningojo vienio dvasią.
Mūsų vidinis pasaulis taip pat yra pavaldus sielos gilumoje glūdintiems kiekvieno skirtingiems asmeniniams jausmams ir instinktams. Jų tarpusavio sąveika, mūsų visų tobulinamam protui padedant, kuria ir nuolatos skatina suprasti jausmų stichijas, kurios sudaro sąlygas vystyti jausmo protą. Jausmo protas mus tobulina. Jausmo proto kaitoje (remiantis tais pačiais tarpusavyje sąveikaujančiais vientiso pasaulio stichijų dėsningumais) tobulindami savo sielos dvasią, mes kartu tobuliname savo ir visos žmonijos sąmonės, pasąmonės ir užpasąmonės dvasią.

Kiekvienas „aš“ turi laisvą valią būti danguje ar žemėje. Laisva, sąmoninga apsisprendimo teisė gimti išplaukia iš molekulinėse struktūrose sukauptos dvasios intencijos, susiformavusios anksčiau išgyventuose gyvenimuose, o gimimo vietą lemia sielos per gyvenimus sukaupti norai.

Sieloje apgyvendintų norų traukos verčia ją koncentruotis į atitinkamą terpę pagal subtiliojo pasaulio dėsnius. Neretai žmogus stebisi, kad gimė terpėje, tarsi neatitinkančioje jo naujai išjaučiamų traukų, bet terpę jo siela prisitraukė, paklusdama danguje ir žemėje veikiantiems gyvenimo pasekmių dėsniams, – dėl prisirišimo prie vertybių, kurias anksčiau gyvendama sąmoningai arba nesąmoningai savyje sukoncentravo. Subtilioji žmogaus sielos dvasia pasirinko norų ir geismų buveinę – kūną, šeimą bei visuomenės aplinką, kuri atitiko jos ankstesnių didesnių ar mažesnių geidulių lūkesčius.

Viskas, ką siela išsineša iš šio pasaulio kaip dvasinę būseną, yra amžinasis turtas. Negalima materialiajame pasaulyje suformuluotos vizijos tiesiogiai persinešti į subtilųjį dvasinį pasaulį dėl to, kad vaizduotės kūriniai, vystantis egoistiško proto geismui, nuolatos keičiasi, jausmai sielos dvasios augimo procese taip pat evoliucionuoja. Sielos dvasia kaip ąžuolas susiformuoja per augimui reikalingą laiką, o sėkla tiek lindi dirvos tamsoje, kiek reikia, kad iš jos išaugtų daigas ir šaknys.

Žmogus turi ugdyti harmoningo jausmo proto sąmonę, kad pajėgtų suvokti, jog visos jo galios slypi sąmoningame dangaus ir žemės stichijų dėsningumų suvokime, kad tik jo riboti gebėjimai neleidžia pasitelkti sąmonės, pasąmonės ir užpasąmonės, kad sąmoningai sujungtų dangaus ir žemės stichijas į vieningąjį vienį savo būsenoje. Vienis sudaro sąlygas vis naujai būsenai užgimti. Nuo to priklauso žmogaus psichinė galia ir jo sąmonės galimybės suvokti ir sujungti viską, kas išsiskiria šiame pasaulyje amžinoje gyvybės kaitoje, auginančioje ir dauginančioje dieviškąją atskiro žmogaus ir visos žmonijos sielos kūrybingumo dvasią.

Neieškokime Dievo praeities simboliuose ir naujai atgimstančiuose ženkluose, neieškokime Jo praeities istorijose ir naujai kuriamoje vaizduotėje. Visada stenkimės Jį pajausti čia ir dabar, nes Jis išeina į pasaulį, apsireikšdamas kiekviename mūsų žodyje, išsiverždamas iš mūsų sielos būsenos, per dvilypės trejybės dvasią virsdamas materija, visada būdamas vienu metu vakar, šiandien ir rytoj.

Šiais laikais mokiniai ir mokytojai gali užmegzti ryšį tada, kai jaučia ne tik savo sielos skleidžiamus jausmo proto virpesius, bet ir kitų išgyvenimus. Kol nėra vienas kito jautimo, nei sąmonės, nei pasąmonės, nei sunkiai suvokiamos užpasąmonės jausmo proto sielos būsenos durys vienas kitam neatsidaro.

Naudodamasis visuotiniu jausmo proto žinių pasauliu, kalbantysis retransliuoja ne tik savo, bet ir visuotinės dvasios suformuotą atsakymą klausiančiajam – abiejų pašnekovų bendrai išgeneruotos dvasios rezultatą. Šitaip atsakantysis tampa visuotinės dvasios tarpininku ir savo atsakymo klausytoju.

Nuolat ugdoma ir plėtojama sielos būsena jausmo protu skleidžia išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę į nuolat kintančią išorę.

Taip įsivaizduojamos aštuoniukės trajektorija sukasi mūsų dangaus ir žemės gyvenimo – kilimų ir kritimų – ratas. Mūsų būsenos verčiasi kaip smėlio laikrodis: kas vakar buvo tik jausmas, šiandien jau yra į tikslą vedanti mintis, materija, o kas kadaise buvo materialu – šiandien tik praeitos patirties būsena jausmų pasaulyje, vakarykštės materializuotos minties pasekmė.