Piešiniai

Šventa vieningojo jausmo proto vienio būsena, kuri būdama nuolatinėje jausmo proto kaitoje, savo išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile visus ją supančius į dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios būseną jungia.

Pasąmonėje visada veikia mūsų pačių jausmo protu sieloje užkoduotos praeities žinios, kurias išnaudojame, esamą akimirką rinkdamiesi ateitį kuriančią galimybę. Renkantis senos žinios visada varžosi su naujomis: asmenybė mato ir fiksuoja visa, kas vyksta dabar, pasąmonė diktuoja tai, kas jau buvo, nes atmintis visada labiausiai prisirišusi prie vakarykščių žinių. Šis amžinas konfliktas kuria terpę kūrybai ir paieškai naujo, nesuvokiamo, bet jaučiamo.

Gyvenimo Žemėje sėkmė priklauso nuo kiekvieno iš mūsų sielos sąmonės ir pasąmonės tarpusavio ryšio, nuo visos žmonijos užpasąmonės išsivystymo lygio, žadinančio mums norą būti sąmoningomis, harmoningai išsivysčiusiomis būtybėmis, galinčiomis daryti teigiamus pokyčius bet kokioje galaktikos organizmo dalyje.

Labai svarbu sąmoningai suvokti, kad mūsų sielos dvasią nuolat tobulina mūsų organizme harmoningai derantis dualumas. Visos stichijos cirkuliuoja mūsų pačių sukurtoje ir iki savivokos ištobulintoje gyvenimo sąmonės – jausmų ir proto – kaitos dvasios struktūroje. Ją suvokiame kaip kūno dvasios struktūrą, vienu metu sielai veikiant danguje ir žemėje tarsi smėlio laikrodyje – subtiliame jausmų ir proto kūrinyje – žmoguje.

Sąmoningai besikeičiančios sielos daro didžiausią įtaką galaktikos kūno sielos dvasiai. Tokios sielos pirmosios atpažįsta savo asmeninę dvasinę būseną. Tokia sąmoningo jausmo proto dvasia vėlesniuose gyvenimuose joms padeda suformuoti bendromis tampančias vertybines nuostatas.

Nuolat vyksta sąveika tarp apčiuopiamo, matomo pasaulio ir neapčiuopiamo, subtilaus. Šiame dvilypume ir susikuria trečia, ką vadiname šventosios dvasios gėriu arba piktosios dvasios blogiu.

Meilė, kaip ir tolerancija, būtina augančiai vaiko sielos dvasiai, nes ji gali neutralizuoti jo tėvų ir senelių santykiuose abipusio netobulumo suformuotas karmines klaidas, sustiprindama visuotinės harmonijos jausmą pasaulyje.
Mylimų žmonių tarpusavio ryšys persikelia į ateinančias kartas.

Ir senosios, ir jaunosios kartos nesirūpinimas darniais tarpusavio santykiais rodo, kad ir vieni, ir kiti menkai suvokia, koks vientisas yra pasaulis. Žmonės tiesiog nežino, kaip kenkia sau, savo pačių vaikams, kaip griauna vieni kitų sveikatą, atstumdami artimus žmones ir tuo draskydami prigimtinius kraujo ryšius.

Žmonės, suvokiantys harmoningą dangaus ir žemės stichijų sąveikos esmę, vedami savo sieloje per gyvenimus sukauptos harmoningos meilės traukos, vos apleidę kūną, gali pereiti į protu nesuvokiamo subtilumo struktūras.

Žmoguje yra susijungę skirtingo subtilumo energetinių substancijų virpesiai – subtilios sielos ir materialaus kūno. Kitaip sakant, dangaus ir žemės pasaulio stichijų dvasią jungiančios energijos sąveikauja, sudarydamos žmogaus – Dievo vaiko – kūno dvasią, pagal subtiliojo (dangaus) ir materialiojo (žemės) pasaulių gyvenimo sąveikos dėsnį.