Piešiniai

Meilė, kaip ir tolerancija, būtina augančiai vaiko sielos dvasiai, nes ji gali neutralizuoti jo tėvų ir senelių santykiuose abipusio netobulumo suformuotas karmines klaidas, sustiprindama visuotinės harmonijos jausmą pasaulyje.
Mylimų žmonių tarpusavio ryšys persikelia į ateinančias kartas.

Ir senosios, ir jaunosios kartos nesirūpinimas darniais tarpusavio santykiais rodo, kad ir vieni, ir kiti menkai suvokia, koks vientisas yra pasaulis. Žmonės tiesiog nežino, kaip kenkia sau, savo pačių vaikams, kaip griauna vieni kitų sveikatą, atstumdami artimus žmones ir tuo draskydami prigimtinius kraujo ryšius.

Žmonės, suvokiantys harmoningą dangaus ir žemės stichijų sąveikos esmę, vedami savo sieloje per gyvenimus sukauptos harmoningos meilės traukos, vos apleidę kūną, gali pereiti į protu nesuvokiamo subtilumo struktūras.

Žmoguje yra susijungę skirtingo subtilumo energetinių substancijų virpesiai – subtilios sielos ir materialaus kūno. Kitaip sakant, dangaus ir žemės pasaulio stichijų dvasią jungiančios energijos sąveikauja, sudarydamos žmogaus – Dievo vaiko – kūno dvasią, pagal subtiliojo (dangaus) ir materialiojo (žemės) pasaulių gyvenimo sąveikos dėsnį.

Šiais laikais mokiniai ir mokytojai gali užmegzti ryšį tada, kai jaučia ne tik savo sielos skleidžiamus jausmo proto virpesius, bet ir kitų išgyvenimus. Kol nėra vienas kito jautimo, nei sąmonės, nei pasąmonės, nei sunkiai suvokiamos užpasąmonės jausmo proto sielos būsenos durys vienas kitam neatsidaro. Mokytojas ir mokinys tik kartu gali įeiti į harmonija alsuojantį užpasąmoninį pasaulį ir jame pajausti naują, bendrai išaugintą vieningojo vienio būsenos dvasią, leidžiančią suprasti ten veikiančius dieviškosios dvasios dėsningumus.

Žmogus suvokia pasaulį per sąmonę, bet keičia jį pasąmonėje, dažnai pats to nesuvokdamas: jausmo ir proto sąveikoje ištaria žodžius, vėliau atlieka veiksmus ir išjaučia jų pasekmes, savo pasąmonėje nuolatos darydamas išvadas, kol palaipsniui savo sielos būsenoje įkurdina vis aiškesnį suvokimo jausmą.

Nors Žemės kūnas kenčia ir sunkiai alsuoja, mes vis siurbiame ir teršiame, kad tik galėtume siausti ir daugintis, pešdamiesi už vietą prie gyvybės šaltinio, platindami egoizmo bakterijas savo pačių padarytose žaizdose! Atsigręžkime pagaliau – juk žemės maistas ir dangaus oras mus maitina, augina ir tobulina! Pats laikas mums pažinti savo Motiną Žemę ir su meile priimti visus šio pasaulio gyvybę sudarančių stichijų narius!

Kiekvienais metais daugybės žmonių, baigusių savo egzistavimą šiame pasaulyje, organinių kūnų dalelytės ir jų sielos dvasios suformuotas DNR kodas papildo vandens, žemės ir oro struktūrą. Visa tai tampa žemės biomasės dalimi, nes bendra žmogaus būsenos nuostata su jo gyvenimo dvasios sukaupta patirtimi būna persmelkusi kiekvieną biologinio organizmo molekulę.

Mūsų dabartinį suvokimą suformulavo vidinio geismo derinimas nuolatinėje sielos ugdomo proto veiklos kaitoje, gyvai ir jausmingai reaguojant į pasaulyje vykstančius nesustabdomos kaitos procesus.

Iš praeities mus pasiekę simboliai ir juose vaizduojami dėsningumai – tai tik sielos dvasios, nuolat keičiančios išraiškos formas, evoliucijos atspindys. Supratę vienus dėsningumus, atrandame naujų, dar tobulesnių, – tokia jau žmogaus sielos dvasios tobulėjimo prigimtis (kasdieninė mūsų duona).