Malda

Malda

Pėdsakas (įvadas į maldą)

Subtilaus pasaulio ir kietos materijos darna pagimdo kūną.
Veiklos judėjimo ugny dangus ir žemė augina sielą.
Sielos harmonijos kalba visus į vienio šviesą jungia.
Žmogau, gyvendamas laisvai stichijų darnoje, liepsnok ir skleisk pasauliui sielos šviesą!
Žinok, žmogau, kad sieloje junginys judėjimo dangaus ir žemės stichijų galios.
Sutelkus kūne sielai šias galias, tamsoj užgimęs kūnas amžino augimo neišlaiko.
Apleidus sielai kūno daleles, gyvenimo veiklos dvasia pasaulyje išlieka.
Dangaus ir žemės vienybėj sukaupta šviesa žmonijos niekad neišduoda.
Pasaulyje gyvenanti žmonių dvasia, geismus stichijomis kūne sujungusi, išlaisvina kūrybingumo dvasią.
Judėjimo darnoj ji šviesdama į dieviškąją būtį eina.
Žmogus – tai Dievo pėdsakas praėjusios minties, iš paskos beeinantis.

(Iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“)

MALDA

 

 

 

 

 

 

 


Kodėl prašome: „Viešpatie…“

Darykime viską, kad mūsų jausmo protas susijungtų su kiekviena dieviškumo dvasios siekiančia siela, kad visi imtų jausti vientisos žmonijos sielos vieningojo vienio dvasią!

Norėdami paaiškinti, kodėl prašome: „Viešpatie, padėk mums suvokti gyvenimo esmę…“, prieš maldą turime paklausti: kodėl mes gyvename, kas