Būsena

Ugdyti nuostatą – ne stereotipus deklaruoti, bet suteikti galimybę žmogui suvokti senų ir naujų nuostatų skirtumų esmę, kad jie sava valia rinktųsi tai, kas priimtina jų sielos dvasios išsivystymo lygmeniui. Žmogaus prigimtyje glūdi potraukis pajausti harmonijos būseną, todėl jam neįmanoma prievarta įbrukti kažkieno kito suvoktos tiesos. Norint įdiegti naujas nuostatas, reikia suteikti žmogui daug naujos – jausmo ir proto sąveikoje – užgimstančios informacijos. Juk žmogus – laisvas Dievo vaikas (savo supratimo ribose, kokios jos bebūtų), todėl negalima jo mokymosi proceso per prievartą pagreitinti vien jausmais arba vien tik analitinėmis proto išvadomis.

Kodėl žmonės susirenka per šventes ir būna kartu? Kas juos sutraukia? Negi visi sueina tik iš įpratimo, kad tokios tradicijos?

pusele_cmykPer metines šventes mes, žmonės, aštriau pajuntame, kad visų švenčiančiųjų kūno dvasia bendruose renginiuose yra kartu, tačiau šventėms pasibaigus kiekvieno siela skleidžia savitos dvasios būseną. Kodėl sielos savo kūnus atveda į šventinius susibūrimus? Gal todėl, kad mūsų sielos dvasia, pati to nesuvokdama, visada puoselėja susijungimo jausmą? Turbūt žmonės jaučia, jog tam, kad susijungimas įvyktų, kiekvienos atskiros sielos būsenoje turi susiformuoti bendros dvasios jausmas, galintis susilieti su visos žmonijos dvasia. Nauja dieviškosios dvasios būsena gimsta ne vieno žmogaus sielos dvasios jausmo proto garsuose, o garsuose, kuriuose visi vienybės jausme keičiamės.

Malda

Pėdsakas (įvadas į maldą)

Subtilaus pasaulio ir kietos materijos darna pagimdo kūną.
Veiklos judėjimo ugny dangus ir žemė augina sielą.
Sielos harmonijos kalba visus į vienio šviesą jungia.
Žmogau, gyvendamas laisvai stichijų darnoje, liepsnok ir skleisk pasauliui sielos šviesą!
Žinok, žmogau, kad sieloje junginys judėjimo dangaus ir žemės stichijų galios.
Sutelkus kūne sielai šias galias, tamsoj užgimęs kūnas amžino augimo neišlaiko.
Apleidus sielai kūno daleles, gyvenimo veiklos dvasia pasaulyje išlieka.
Dangaus ir žemės vienybėj sukaupta šviesa žmonijos niekad neišduoda.
Pasaulyje gyvenanti žmonių dvasia, geismus stichijomis kūne sujungusi, išlaisvina kūrybingumo dvasią.
Judėjimo darnoj ji šviesdama į dieviškąją būtį eina.
Žmogus – tai Dievo pėdsakas praėjusios minties, iš paskos beeinantis.

(Iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“)

MALDA