Būsena

„Verslumo dvasia“: Šv. Kalėdų dvasioje apie tai, kaip mokytis jausti ir kaip praktiškai naudotis malda

Laidoje „Verslumo dvasia“ ieškome atsakymų į klausytojų pateiktus klausimus iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
Apie  dvasią, mokymąsi jausti ir maldos panaudojimą praktiškai kalbamės su knygos „Globali jausmo proto dvasia“ autoriumi Augustinu Rakausku.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.

Klausytis internetu.

***
Malda iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
Iš laidos:
Edita Marciulevičienė: 2015 m. lapkričio 28 d. Kėdainių arenoje vyko „Žinių radijo“ organizuotas visos Lietuvos bendruomenių sąskrydis „Tai – mes!“ Susirinko apie 2000 dalyvių. „Verslumo dvasios“ komanda padovanojo beveik 250 knygų „Globali jausmo proto dvasia“.
Augustinai, žmonėms kyla daug klausimų, įvairių prieštaravimų, ypač vyresniems žodis „dvasia“ asocijuojasi su religija. Daug kas stebisi, kad Jūs kalbate apie dvasią labai praktiškai, kad dvasia gimsta žmoguje iš nuolatinio vidinio darbo. Ir kai kuriems atrodo mistiška, kad dvasia ne bažnyčioje, o kuriama santykyje tarp individo ir visuomenės. Maža to, su ja galima dirbti, ją galima analizuoti, ji yra kokybiškai struktūrizuojama. Tai apskritai nauja, kad požiūris į dvasią pirmiausiai yra praktinis požiūris.

Augustinas Rakauskas: Būtent – žmogus ir visuomenė: visų žmonių sukaupta patirtis, spinduliuojanti tam tikrą dvasią, ir dabartinė žmogaus patirtis. Kiek žmogus gali paimti iš bendros patirties, priklauso nuo jo išsivystymo lygio. Bet jis turi būti laisvas priimti tiek, kiek gali. Visuomenė turi stengtis, kad kiekvieno žmogaus supratimas būtų kuo aukštesnio lygio. Kad žmogus galėtų koreliuoti su kitais žmonėmis – vadinamąja visuomene. Lygiai tai turi rūpėti žmogui ir visuomenei. Tada aštuoniukė pradeda suktis – AŠ ir VISUOMENĖ. Atsiranda bendras vardiklis: visuomenę sudaro žmogus, todėl jam reikia daug dėmesio. Kada visuomenė pradeda tai suvokti, galvoti apie tai, realizuoti tai – tada tikrovė ima keistis.


pusele_cmykKaip verslininkas patarkite, kaip nepaskęsti toje informacijoje, kurią gauname iš įvairiausių leidinių, spaudos, paskaitų. Kokiais kriterijais vadovautis, atsirenkant į mus plaukiančią informaciją? Žodžiu, kaip kurti tą savo dvasinių vertybių stuburą, tą turėklą, į kurį remiantis būtų galima eiti šiuo keliu?

Augustinas Rakauskas: Kiekvienas žmogus, mokantis kitus, geriausiai gali perduoti tą medžiagą ir būseną, kurią pats yra išgyvenęs. Žmogus, kuris mokosi, gali rinktis, kaip (pagal savo supratimo lygį) adaptuoti gautą informaciją.


Ugdyti nuostatą – ne stereotipus deklaruoti, bet suteikti galimybę žmogui suvokti senų ir naujų nuostatų skirtumų esmę, kad jie sava valia rinktųsi tai, kas priimtina jų sielos dvasios išsivystymo lygmeniui. Žmogaus prigimtyje glūdi potraukis pajausti harmonijos būseną, todėl jam neįmanoma prievarta įbrukti kažkieno kito suvoktos tiesos. Norint įdiegti naujas nuostatas, reikia suteikti žmogui daug naujos – jausmo ir proto sąveikoje – užgimstančios informacijos. Juk žmogus – laisvas Dievo vaikas (savo supratimo ribose, kokios jos bebūtų), todėl negalima jo mokymosi proceso per prievartą pagreitinti vien jausmais arba vien tik analitinėmis proto išvadomis.


Kodėl žmonės susirenka per šventes ir būna kartu? Kas juos sutraukia? Negi visi sueina tik iš įpratimo, kad tokios tradicijos?

pusele_cmykPer metines šventes mes, žmonės, aštriau pajuntame, kad visų švenčiančiųjų kūno dvasia bendruose renginiuose yra kartu, tačiau šventėms pasibaigus kiekvieno siela skleidžia savitos dvasios būseną. Kodėl sielos savo kūnus atveda į šventinius susibūrimus? Gal todėl, kad mūsų sielos dvasia, pati to nesuvokdama, visada puoselėja susijungimo jausmą? Turbūt žmonės jaučia, jog tam, kad susijungimas įvyktų, kiekvienos atskiros sielos būsenoje turi susiformuoti bendros dvasios jausmas, galintis susilieti su visos žmonijos dvasia. Nauja dieviškosios dvasios būsena gimsta ne vieno žmogaus sielos dvasios jausmo proto garsuose, o garsuose, kuriuose visi vienybės jausme keičiamės.


Malda

Pėdsakas (įvadas į maldą)

Subtilaus pasaulio ir kietos materijos darna pagimdo kūną.
Veiklos judėjimo ugny dangus ir žemė augina sielą.
Sielos harmonijos kalba visus į vienio šviesą jungia.
Žmogau, gyvendamas laisvai stichijų darnoje, liepsnok ir skleisk pasauliui sielos šviesą!
Žinok, žmogau, kad sieloje junginys judėjimo dangaus ir žemės stichijų galios.
Sutelkus kūne sielai šias galias, tamsoj užgimęs kūnas amžino augimo neišlaiko.
Apleidus sielai kūno daleles, gyvenimo veiklos dvasia pasaulyje išlieka.
Dangaus ir žemės vienybėj sukaupta šviesa žmonijos niekad neišduoda.
Pasaulyje gyvenanti žmonių dvasia, geismus stichijomis kūne sujungusi, išlaisvina kūrybingumo dvasią.
Judėjimo darnoj ji šviesdama į dieviškąją būtį eina.
Žmogus – tai Dievo pėdsakas praėjusios minties, iš paskos beeinantis.

(Iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“)

MALDA